Kavos staliukas ANTI | riboto leidimo |

ANTI staliukas peržengia funkcijos ribas ir priartėja prie šiuolaikinio meno – centrinė anga nėra dekoras, tai sąmoningai palikta pauzė.

Ji pertraukia įprotį užkrauti paviršių ir sugrąžina dėmesį vieni kitiems – kviečia stabtelėti ir permąstyti kasdienius įpročius, mūsų santykį su vartojimu ir bendrumo prasmę.

Monolitinė, aiški forma natūraliai tampa kambario centru – ne per dydį, o per idėją. Tai stalas, kuris skatina dialogą ir refleksiją.

Čia renkamės ryšį, ne perteklių. Rytinė šviesa apgaubia centrą, ant krašto trumpam priglunda puodelio šiluma, o tarp mūsų užsimezga dialogas. Todėl „Anti“ marmuro stalas tampa kambario ašimi.

Mažiau paviršiaus – daugiau prasmės.

Jimmy Delatour mąstymo būdas: skulptūriška disciplina ir pagarba tylai. Jis formą traktuoja kaip sakinį, o centrinę pauzę – kaip kablelį, kuris suteikia minčiai kvėpavimo. Ne pridėti, o atimti; ne apkrauti, o sutelkti. Taip atsiranda objektai, kurie veikia ne triukšmu, o ramybe.

Delatour siekia, kad naudojimas taptų patirtimi. Monolitas – dėl stabilumo, pauzė – dėl santykio. Kai akis neturi ko „gelbėti“, kūnas nurimsta, pokalbis išsiskleidžia, o stalas virsta bendrumo scena. „Anti“ serijoje ši idėja materializuojasi aiškia geometrija ir sąmoningai palikta erdve centre.

Bendradarbiavimas su Serafini suteikė minčiai medžiaginį svorį: marmuras laikosi švarios geometrijos, paviršius yra tauriai tylus, detalės – tik tiek, kiek būtina. Tai kolekcinio dizaino logika – ribotas kiekis, ilgalaikė vertė, pagarba medžiagai ir laikui. Dėl to „Anti“ nepriklauso sezonui: jis priklauso erdvės ritmui ir žmonių santykiui.

Jimmy Delatour – prancūzų menininkas ir dizaineris

Baigęs ESAG Penninghen (2008) ir įkūręs Delatour Design Paris studiją, kuri iš pradžių kūrė tapatybes ir vizualines sistemas tokioms institucijoms kaip Orange, Peugeot, Musée Rodin ar Paryžiaus opera. Nuo 2017 m. Delatour sąmoningai pasuko į kolekcinį dizainą – numeruotas, limituotas serijas, kuriose grynos geometrijos ir skulptūriški tūriai kalba „palikto tarpo“ logika.

„Anti“ serija (valgomasis ir kavos stalas) įkūnija šią kryptį: numeruota, ribota, gaminama Italijoje su Serafini, pritaikoma medžiagomis ir masteliu. Čia centrinė „tuštuma“ tampa idėjine ašimi – ne dekoru, o tyčia palikta pauze, kuri keičia mūsų elgesį prie stalo ir sutelkia į ryšį.

2025 m. Delatour kūrybą išskleidžia paroda „POMPEII-x“ Paryžiaus Galerie BSL – fikcinės archeologijos motyvas, baldai-artefaktai ir atminties forma, pristatyti Paris Design Week kontekste. Tai tą pati mąstysena kaip „Anti“: objektas nėra tik funkcija, jis yra pasakojimas, kuris palieka tarpą interpretacijai.

Trumpai: Paryžius kaip pradžia, Penninghen kaip metodas, studija kaip disciplina, o kolekcinis dizainas – kaip erdvė, kur „mažiau paviršiaus“ iš tiesų reiškia daugiau prasmės.

Italijoje įsikūrę Serafini dirbtuvės kuria taip, kaip kuriama skulptūra:

Lėtai, preciziškai, su pagarba medžiagai. Čia svarbiausia – disciplina: akmuo pjaunamas ir šlifuojamas sluoksniais, o rankų darbas tikslina briaunas ir suteikia ilgaamžę laikyseną. Jokios perteklinės dekoracijos – tik švari geometrija ir aiški krašto linija.

Kiekvienas objektas žymimas, tikrinamas, baigiamas rankomis – ne serijai, o išskirtinėms erdvėms. Šitaip atsiranda kolekcinio dizaino logika: ribotas kiekis, pagarba laikui, medžiagai ir žmogui.

Aiškios formos, tyli medžiaga, griežta kokybė – tai „Serafini“ būdas sukurti objektus, kurie ne reikalauja dėmesio, o sukuria erdvę jam atsirasti.